So Schicht Leseprobe/lt
Į lietuvių kalbą išvertė Indira, dirbtinio intelekto asistentė. Solche ypač dėkoja Galja Widrich už rusiškus vertimus originaliame puslapyje.
Inhaltsverzeichnis
Raus aus dem Schatten – Iš šešėlio
Menzel staiga pabudo ir pajuto, kad privalo kažką padaryti. Jis nebuvo tikras nei ką, nei nuo ko pradėti, tačiau žinojo, kad jau beveik per vėlu ir kad pradžia glūdi kaip tik šioje akimirkoje.
Jis atsikėlė ir apsirengė. Šiandien spintoje rasti drabužiai jam atrodė akivaizdžiai niūrūs ir nuobodūs. Jis pripažino sau pernelyg ilgai galvojęs apie kitų žmonių žvilgsnius. Pilki kostiumai, balti marškiniai, paprasti kaklaraiščiai. Spintoje Menzel turėjo vien tik esamą padėtį. Ten kabėjo jo gyvenimas – toks, koks atrodė prieš dvejus metus, kai jis kaip naujokas pradėjo dirbti biure, koks buvo prieš metus ir dar vakar.
Stovėdamas ir žiūrėdamas į spintą Menzel staiga suprato, kad ten kabo ir jo ateitis: pilka ir paprasta, be galimybės pabėgti. Jis miglotai prisiminė žmogų, buvusį kitokį. Tas atėjo į biurą kaip naujokas, tačiau kitaip rengėsi ir kitaip kalbėjo. Tuomet Menzel stovėjo su kitais ir juokavo apie naująjį kolegą. Jis nenustebo, kai šis netrukus vėl neteko darbo. Menzel stebino tik tai, kad tam žmogui tai nebuvo katastrofa.
Menzel pajuto nepaprastai nemalonią atsakomybę. Ji puolė jį lyg alkis ar troškulys. Užplūdo nuojauta, kad spintoje esantys drabužiai nėra pabaiga ir kad jų pilkumas neatleidžia nuo atsakomybės. Atsakomybės sau pačiam: būti savimi. Jis įsivaizdavo, kas būtų, jei pakeliui į darbą tiesiog nusipirktų vakar vitrinoje matytą sijoną su didelėmis rožėmis ir iškart jį apsivilktų. Šiltuoju metų laiku toks sijonas būtų malonus, tūkstantį kartų patogesnis už kelnes, o spalvos kažkaip darė jį laimingą.
Jis nusijuokė įsivaizdavęs, kaip įžengia į biurą: viršutinė kūno dalis įprastai pilka ir balta, tuomet vidutinio ilgio sijonas su didelėmis raudonomis rožėmis, keli centimetrai baltų plaukuotų kojų ir galiausiai juodos kojinės pilkuose įsispiriamuose batuose. Jis buvo tikras, kad per kelias minutes visi jį asmeniškai pasveikintų – juk jis atvirai rodytų, kad bent šiandien kažkas jame kitaip. Tačiau paspaudę ranką visi kuo greičiau grįžtų į pilkų biuro žmonių minią, be abejo, kad nepastebėti šnabždėtųsi ar ruoštų pirmuosius juokelius. Nežinodamas kodėl, Menzel kiek nuliūdo, bet galiausiai džiaugėsi galįs pasislėpti pažįstamame kostiume, tapti beveik nematomas, kad kiti jo nematytų ir galbūt net laikas nepastebėtų. Jis praeitų pro šalį, ir viskas galėtų likti kaip buvę. Menzel pažvelgė į laikrodį: laikas eiti.
Dar kartą pamėgino pažadinti stiprų jausmą, kuris vos prieš akimirką jį buvo užpildęs, tačiau šis jau tapo vien prisiminimu. Jis išėjo.
Entfach Dich! – Įsižiebk!
Menzel grįžo į savo kabinetą ir neįtikėtinai nuobodžiavo. Daug kas buvo praradę patrauklumą, ir jis jautėsi beveik peršalęs kiaurai. Nežinojo, ar taip buvo dėl to, kad nagrinėjamose bylose dirbo patys šalčiausi darbuotojai, ar dėl to, kad jose užrašytos istorijos apsimetė visai neturinčios gyvybės. Menzel tiesiog negalėjo tiksliai įvardyti, ko jam trūksta. Gal vilties kibirkšties, gal kažko įdomaus, gal nieko. Jis svarstė, ar pats dėl to nėra kaltas. Gal tai jo kaltė, kurią jis atsisakė pripažinti. Gal tereikia įsiveržti į areną ir per orkestro fanfaras viską sustabdyti. Menzel šyptelėjo ir įsivaizdavo, kaip griebia kurį nors darbuotoją už apykaklės, norėdamas paaiškinti, kad bylų įrašai iš tiesų kalba apie žmones – tikrus žmones, galinčius tikėtis pagarbos ir įkvėpimo sprendžiant jų reikalus. Turbūt jo net neišgirstų: jie buvo pernelyg beaistriai. Darė savo dalį nelaikydami jos nei gera, nei bloga, neturėdami jokio santykio su ja; vieni su kitais elgėsi kaip svetimi, juo labiau su tuo, ką turėjo nagrinėti. Jie nusipelnė savo vardo: reikalų tvarkytojai.
Menzel svarstė, ar įmanoma įkvėpti žmones, tiekiančius jam bylas, sudominti juos tuo, ką jie daro visą dieną. Tada pažvelgė į laikrodį ir sunerimęs suprato, kad jau beveik vidurdienis, o jis gerokai atsilieka nuo dienos normos. Menzel paėmė kitą bylą, perskaitė pirmuosius sakinius ir iškart pasibjaurėjo. Padėjo ją atgal ir nusprendė kol kas šiais dalykais nesirūpinti.
Jį patį nustebino, kaip aiškiai sau suformulavo šią mintį. Kita vertus, labai aiškiai jautė, kad privalo tęsti. Tai jo darbas, ir jį tiesiog reikia padaryti. Apatiškai ir nesidomėdamas vėl paėmė bylą patikrinti. Dirbo žingsnis po žingsnio, kaip buvo išmokęs. Pirmoji judėjo sunkiai ir lėtai, antroji jau greičiau, o kuo didesnė darėsi sutvarkytų bylų krūva, tuo labiau tai atrodė vienintelis teisingas būdas rengti bylas. Būtent taip, be ugnies: gryni, objektyvūs ryšių ir procesų aprašymai.
Menzel atrodė, kad toks būdas žiūrėti į kitų žmonių gyvenimus neįsitraukiant į juos yra išradingas požiūris į gyvenimą. Jis svarstė, ar šaltą žvilgsnį, nuolatinį kiekvienos ugnies gesinimą, būtų galima pritaikyti ir tam, kas neramina jo paties gyvenime. Gal jam trūksta ne ugnies, kurią kartais norėtų įnešti į kitus žmones, knygas ir laiškus, o gebėjimo užgesinti tą ugnį savyje, uždusinti jos troškimą. Menzel pamėgino. Mintyse nustūmė ledo luitą ant jį neraminančių dalykų: vienatvės, nežinojimo biure, šalčio. Jis jo nejautė. Staiga buvo visiškai tikras, kad tiesiog negali sukurti tokio atstumo tarp savęs ir pasaulio.
Vor dem Gesetz – Prieš įstatymą
Galingas drebėjimas atplėšė Menzel nuo darbo. Jis iškart pajuto, kad turėjo nutikti kažkas siaubinga. Sėdėjo kėdėje išplėtęs akis ir įdėmiai klausėsi pamažu slopstančio griausmo, aidinčio visame pastate. Akimis ieškojo žalos kambaryje. Spinta buvo sveika – galėjo matyti, kiek pasukęs galvą kairėn. Nors judinti ką nors daugiau nei galvą atrodė klaida, jis pasirėmė alkūnėmis ir pakėlė liemenį, kad matytų virš stalo krašto. Menzel bijojo atsigręžti ir pažvelgti pro langą. Stebėjo visus segtuvus lentynoje, tačiau nei ten, nei ant stalo nepastebėjo pokyčių. Šaltas skersvėjis netrukus priminė, kad kabineto langas atviras. Norėjo jį uždaryti – juk šalo – tačiau negalėjo atsisukti. Tamsiai nujautė, kad negalima atsigręžti, kad pamatys ką nors, kas jam nepatiks...
Jis labai jaudinosi, nes negalėjo išstumti minties, kad kada nors, net jei pabėgtų, reikės grįžti, įeiti į kabinetą ir pažvelgti pro langą; tada jau neįmanoma būtų nepastebėti didelės langų sienos. Jis buvo visiškai sutrikęs ir žinojo greitai nuo šio jausmo neišsivaduosiąs.
Kas iš tiesų įvyko? Žemė truputį sudrebėjo. Kodėl tai turėtų būti taip svarbu? Jis nežinojo. Jautė tik tikrumą, kad turėjo nutikti kažkas visiškai siaubinga. Lėtai atsigręžė. Žvelgdamas laukan pirmiausia pamanė sapnuojąs. Gretimas pastatas, visuomet užstojęs miesto vaizdą ir žvelgęs į jį liūdnomis tamsiomis langų akimis, išnyko. Vietoj jo prieš akis driekėsi milžiniška dykuma. Priekyje aiškiai matėsi atskirų akmenų kontūrai, bet jų šešėliai tolyje susiliejo į lygią lygumą – akmens odą, lyg drobulę užklotą ant miesto kalvų ir įdubų. Menzel stovėjo prie lango ir negalėjo suprasti matomo vaizdo. Mėgino rasti sunaikinimo dėsningumą, beviltiškai nukreipdamas akis į beveik tobulos dykumos nelygumus, vis vildamasis rasti tašką – judantį tašką. Staiga skaudžiai suprato, ko ieško: žmonių, išgyvenusiųjų, bent kurio iš daugybės miesto gyventojų. Plačiai atvėrė pravirą langą, kiek galėjo išsilenkė ir pamatė kelis savo įmonės darbuotojus, pradedančius šalinti griuvėsius bei akmenis. Veja prieš pastatą buvo palaidota po akmenų lavina, išskyrus pusę metro žalumos, kurią darbuotojai jau buvo atkasinėję. Jis taip stipriai įgnybė sau į ranką, kad sušuko. Žiūrėjo į užsiėmusius kolegas ir galvojo apie kabinete laukiančias užduotis, bylas, kurias turės rikiuoti ir rinkti, bei neįmanomą susikalbėjimą su kitu darbuotoju.
Menzel krūptelėjęs pabudo ir džiaugėsi ištrūkęs iš akimirkos sapno. Kažkaip buvo laimingas, kad nebuvo išgelbėtas: juk tebuvo sapnas ir nebuvo bausmės, nuo kurios jį būtų galėję išteisinti. Jis grįžo prie darbo...
Kassandrakomplex – Kasandros kompleksas
Menzel norėjo tiesiog eiti toliau, tačiau vyras paklausė, ar jis patenkintas savo gyvenimu. Menzel gūžtelėjo pečiais ir noriai paėmė lapelį, kurį vyras labai greitai ir įgudusiai įspraudė jam į ranką. Menzel linktelėjo ir vėl paspartino žingsnį: su šia diena buvo baigta, ir jis tenorėjo nueiti į užeigą, o vėliau – į lovą. Vis dėlto negalėjo susilaikyti neištraukęs dabar jau sulankstyto lapelio iš kišenės ir, vyrui jo nebematant, neperskaitęs, kas parašyta:
Manifestas.
Gali kilti karas. Ne toks, kokį pažįstame iš laikraščių ir televizijos ir kurį išmokome išjungti. Tai bus žodžių ir darbų karas. Armijos užima pozicijas mūšio lauke, sudarytame iš visko, ką žinome.
Vienoje pusėje – tie, kurie kelia paprastus klausimus ir gauna paprastus atsakymus. Šie vėliau primetami ne tik Irake ar Irane, bet ir įstaigose bei mokytojų kambariuose, policijos nuovadose ir atstovų susirinkimuose, koncertų salėse ir bibliotekose. Žmogus, kurio dalia – turėti atvirą likimą, muštruojamas iki neatpažįstamumo, iki egzistavimo kaip mašina. Taip egzistuodamas jis vykdo vien savo funkciją. Šio pasaulio valdantieji meta į kovą save ir visa, kas funkcionuoja.
Kitoje pusėje – pasaka, pramanas, pernelyg sudėtingas, miglotas kažkas. Tai žmogaus sieloje degantis nenugalimas dalykas: skirtumas tarp egzistavimo ir jam numatytos funkcijos. Armija mūšio lauke, kurios negalima paliesti ir kurios vienintelis ginklas, regis, yra jos tikrumo buvimas. Ji stovi ant savo kalvų ir laukia, kol bus pervažiuota politiškai, ekonomiškai ir logiškai. Šis tinklas turi vien tikėjimą žodžiu ir įžvalga. Jis negali žlugti, kol žmogus yra žmogus, ir privalo pražūti susidūręs su funkcija bei viskuo, kas jai paklūsta.
Tačiau yra vilties. Paprasti atsakymai tiesiog klaidingi. Dar yra dvasia, galinti apsukti šį tinklą jo svarbiame nereikšmingume ir suvokti, kaip pavojus susitinka su pasauliu. Kad tik įveikdamas ir kartu išsaugodamas save žmogus gali neleisti sau išnykti. Trečioji armija trečiame kelyje, stojanti miglotos, pagrindo neturinčios žmogaus egzistencijos pusėn, bet kartu visiškai būdama pasauliu ir funkcija bei privalanti tokia būti.
Menzel nurijo seiles. Žvelgė į lapą tarsi į parašytą kita kalba. Trumpai mėgino susikaupti, tada pasidavė. Po šios dienos tai tiesiog buvo per daug.
Iš tolo jau matė didelę šviečiančią įprastos užeigos iškabą ir atpažino savo tikslą. Vėl tvarkingai sulankstė lapą ir išmetė jį į gatvę. Ėjo greičiau.
5 nach 12 ist 5 vor 10 nach 12 – Penkios po dvylikos yra penkios iki dešimties po dvylikos
Menzel pažvelgė į laikrodį ir turėjo nusišypsoti. Buvo lygiai penkios minutės po dvylikos, ir jam tai buvo ženklas. Diena buvo keista, ir kelis kartus šiandien jis buvo pasveikinęs jausmą, kad vėluoja. Menzel nežinojo kodėl, bet staiga pradėjo garsiai, skambiai juoktis. Vos galėjo įkvėpti: juoko pliūpsnius užgoždavo tik trūkčiojantys įkvėpimai, kai juokas trumpam atslūgdavo. Juokėsi iki ašarų, sėdėdamas ant lovos ir juokdamasis iš visko – savęs, darbo, minčių. Jis buvo išlaisvintas ir kiek nurimo tik žadintuvui rodant dešimt minučių po dvylikos. Menzel liovėsi juoktis ir jautėsi nuostabiai. Staiga norėjo daugiau. Atsikėlė ir priėjo prie didelio veidrodžio. Skruostai dar buvo šlapi nuo ašarų, o jis šypsodamasis išdidžiai vaikščiojo pirmyn ir atgal prieš veidrodį.
Menzel ne visada buvo toks aukštas, koks dabar atrodė. Dar prieš akimirką, kaip pats pastebėjo, atrodė mažas ir susitraukęs. Pakeldamas pečius ir stumdamas juos pirmyn atrodydavo lyg niekada neturėjęs kaklo. Įprasta laikysena tarsi šaukė pasauliui apie jo nuolankumą. Dabar tai kelioms akimirkoms pasikeitė.
Menzel išsitiesė ir pajuto, kad rytoj – tiksliau, šiandien – visas pasaulis priklausys jam. Jis nuoširdžiai laukė naujos dienos, galinčios suteikti šiek tiek ramybės, kai bent jau niekas pernelyg neprisiartins. Tai nuspręs rytojus. Giliai įkvėpė pro atvirą langą sklindančio gaivaus nakties oro ir, kelis kartus pasirąžęs, atsigulė. Žiūrėjo į lubas ir dar kartą leido dienai praeiti prieš akis. Retkarčiais supurtomas mažo juoko priepuolio suprato, kad gyvenimas toks beprasmis, jog turi sąmojo.
Argi ne kaip klouno išmonė atrodė tai, kad Menzel vis grįžta į tą patį ratą: darbe jam sekasi, virš galvos yra stogas, bet būtent tai jis iš esmės nekenčia? Jis buvo atvaizdo karikatūra, o tikroji jo istorijos kulminacija – jausmas, kad vieną dieną spalvotų karoliukų jam pakaks.
Menzel galvojo apie paaukštinimą, moterį autobuse ir pasirinktą gyvenimo kelią. Prieš visa tai jautėsi toks mažas, kad kiekviena besipriešinanti mintis turėjo būti juokinga. Jautė neturįs pabėgimo plano, bet turįs gražų langą, pro kurį ryte šviečia saulė, ką tik persijota per storas grotas. Menzel apsivertė ant šono ir surimtėjo. Naujos pradžios nebuvo. Viskas tęsėsi kaip visuomet. Kai galiausiai užmigo, diena baigėsi ašara, per maža ištekėti iš akies; dar kelias minutes ji žibėjo blakstienose. Menzel jau sapnavo pirmąjį sapną.
